kriūgas

×kriū̃gas (sl.) sm. (2) 1. į sieną kalamas kablys, kriūkas: Jaučiui įkalk stipriai kriūgą, bo nerimsta – pasileis dar Škn. Durys prie sienos pritaisytos geležiniais kriūgais rš. Moteriškę nuvilko prie sienos ir su virve pririšo prie kriūgų rš. 2. J, SD436 skersinis pagalys durims ar vartams užsklęsti, skląstis, velkė: Ir pastatė jų duris ir spynas, kriūgus Ba2Ezd3,3. 3. plūgo rankenų užlenkti galai laikyti: Plūgui nudužo kriūgas Grz.